Tekstą rašyti paskatino ne tik klientų problemų sprendimas darbe. Tai išmokė labiau kovoti už savo teises, atsakingiau priimti teisinius sprendimus, įsipareigojimus. O visai neseniai ir pats tapau klientu, patiriančiu problemų, teiravausi sprendimo ir abiem atvejais man buvo maloniai padėta. Abi įmonės už tai nusipelnė pagarbos (respecto).

Pirmiausia prekinausi Amazon.co.uk, kuri iš principo yra pigi vieta pirkti, tačiau bėda, kad daug ko nesiunčia į Lietuvą. Kadangi draugas  ketino atvykti iš Londono į  Vilnių, užsiprašiau keleto kompaktų. Jie ten ir šiaip nebrangūs, bet nebūčiau homo economicus, jei nebandyčiau sutaupyti 1,5 svaro. Deja, per žioplą galvą, pirkdamas iš vieno privataus pardavėjo nurodžiau savo vardą pavardę, o siuntinys buvo registruotas. Pašte be dokumento siuntinio atsiimti draugui nepavyko, bandžiau aš kontaktuot su paštu, bet jokių šansų. Nenorėjau kaip skūpus mokėti du kartus, bet likusi buvo tik viena galimybė (pardavėjas į kreipimąsi neatsakė). Parašiau laišką Amazon, klausdamas galimo sprendimo. Atsakymas buvo labai operatyvus – mes jums kompensuosime produkto išlaidas. Pinigai pasiekė per porą dienų. Jokių sąlygų ar pamokslų. Tada prabudo ir pardavėjas, paprašė nuimti neigiamą komentarą ir pažadėjo grąžinti pinigus. Aišku, antrą kartą negavau sumos, bet bent neišleidau daugiau. CD galiausiai draugas iš HMV krautuvės parvežė. Žinau, kad galiu pasitikėti šia e-parduotuve, ir ateityje toliau rinksiuosi ją.

Antruoju atveju tai padarė Maxima el. parduotuvė. Elektroniniu būdu apsipirkau jau trečią kartą – greitas ir patogus būdas, didelis asortimentas, nereik trintis su žmonėmis ir sunkiai nešti. Deja,  tai turi ir savas problemas, laimei, maniškė nebuvo didelė. Užsakiau akcijinįių bazilikų  stikliniame indelyje. Kurjeris, kaip jiems būdinga, viską palieka ir nesiteikia laukti, kol siunta bus peržiūrėta. Iš karto pastebėjau, kad nėra vieno daikto (tai buvo nurodyta), o bazilikas buvo už tą pačią kainą, tačiau mažesnio svorio ir plastikinėje pakuotėje. Maximai padariau printscreeną su užsakymu ir nuotrauką su siuntiniu. Tikėjausi, kad atrašys kokia pagyvenusi bobutė, kad esu pats kaltas, sąlygose nurodyta, kad reikia apsispręst, kai kurjeris dar namuose, o be to, nesant užsakomoms prekėms yra pridedamas pakaitalas. Man tai netiko, nes pirkau prieskonį vien dėl akcijos. Nuostabai, sureaguota buvo labai greitai – atsiprašyta ir pranešta, kad pinigai bus kompensuoti, o ir prekės grąžinimo nereikės. Netrukus pinigai buvo pervesti atgal į sąskaitą. Nors Maxima atrodo didelė, konservatyvi ir nepaslanki, vis dėlto toks jų sprendimas uždėjo pliusą e-prekybai ir šiam tinklui.

Daugiau kreiptis neteko niekur,  galbūt šie pavyzdžiai yra įprasti, tačiau nuolatos girdžiu, kaip visur klientai kaltinami, kad didžiausios problemos kyla dėl jų kaltės ir tai galutinis žodis. O kaip skaitytojai – ar esat susidūrę su kuo nors panašiu, ar gavote kompensacijų, koks atsakymo tonas?

Honestly, I can’t remember the last time I talked to most you people. It is very reasonable not to keep virtual contact if the real contact was the tie. But it doesn’t mean I feel good about it, especially because  back then I felt of all of you being very special persons and now – so hypocritic, not even texting you. Some of you probably feel the same – I haven’t got a few replies for months. I am sure that it doesn’t mean that we won’t ever meet again in reality.

I believe living in Spain has given so much to me and now I am affraid that nothing will ever happen to overtake those feelings. Simply – the best of my life has already passed. This idea seems dreadful yet I am happy to have experienced it all. I had to be in a totally different atmosphere. Can I say that I was myself, then? New life and new values emerged and I am so pleased I took it all. I took everything I could and came back to Lithuania with pockets full of experiences and thoughts. And maybe, just maybe, they haven’t been used all yet.

It is a letter for a country, a city (which I happened to get to know with like with my fingers), guys from COGAM, from UEM. For „Museo de jamon“, warm evenings and lively nights (I never partied that much before, and after). For all the cultural places I visited, supermarkets I’ve shopped in, strangers I’ve spoken to.

How I miss churros, friendly hugs, heart-shows on TV, swearings of madrilenos. But it’s only a three hour flight and I am there – so I am not sad at all, I have my friends here, more pleasant summer weather and language that I feel more comfortable with. And I know that anytime I can escape to a place I used to call home.

Farms, forests, plains and towns – everything now is covered with water in East Australia. While atfirst it was only nature and villages, now the flood strikes the third largest Australian city –Brisbane. Many streets, vehicles and houses have already been hidden under the water, but it is not the end, meteorologists warn. And the total amount of deaths and 1.5 billion euro of loss will only increase.

The rains started in December and huge territories were alarmed as zones of natural disaster. Now the situation in many territories has improved but new rains prove that land is incapable to absorb anymore water. Houses have been destroyed, kangaroos lost their shelter, and businesses have their production destroyed and many Brisbane people will be left without electricity for weeks.

Australia is a rich country – it ranks as the 6^th best country in the world to live, and its GDP per-capita is places Australia in top 10 in the world, also Brisbane is the 36^th best city in the world to live in. But lost people, lost house with all lives are another side of the medal and it can’t be replaced by an amount of money. On the other hand, the region, including the city, is suffering from the samedisaster for centuries. Every 40 years or so heavy rains and huge floods following them strike Australia. And the current one is not the strongest. In 1974, after a record high water level a dam around the city was built (and now it cannot hold the water back), in the end of XIX century another famous flood also hit the city.

Is it a natural thing, happening every half of a century or was it impacted by heavy pollution in the past century? Scientists say NO. One research showed that pollution divides clouds into smaller parts and also make them less capable to squeeze humidity from themselves; in other words – polluted air dries out clouds. Though it’s not a secret that recently we witnessed so many changes in the weather around us, and nobody could say what we should expect next.

Honestly, since I grew up I don’t like Christmas so much. I found it too artificial and  hypocritical. So obviously people around me would call me too adult, a boring person. But they would not understand that deep inside I like Christmas much more than many of others do but since everything related to it is so artificial I created this shelter around me. What is that real spirit, those values that I want to share? Obviously, first of all it depends on the country where one is from. From me, as a person from a northern country, this time is unimaginable without lots of snow and a fireplace, the whole family sitting at the round table, having traditional dishes, drinking hot wine with spices, baking ginger cookies and listening to the Christmas music album. In Spain or France, though, traditions are different, so are the dishes and activities and in Mexicans admit they have first seen the snow only here, while studying in Spain. So of course it is impossible to imply that that this festival is not a real one without snow.

Moreover, I have turned from materialism to social values so even if I still enjoy getting expensive devices, trips  or other type of store goods, a need for friends, time with them and hand-made stuff has evolved in me. That is why it is always hard to hear the same question: what do you want for Christmas? (when I was a child, my parents used to ask if I’ve written a letter to Santa). Not only close friend and family members should know what I’d like and what I wouldn’t, they should not even try to impress me with the things that are in the nearest supermarket. Instead of spending a sum of money, dear friends, spend your time for creating things. I am sure everyone is capable of doing crafts – let it be cooking, baking, painting, writing, filming, pottery and other kind of crafts or arts. If I would like a vase, I would prefer getting a “homemade” one of clay or a bought one from IKEA and then redecorated rather than bought in an overpriced shop. No need to be so closed minded when it comes to a term “gift” and neither it’s necessary to make Christmas an excuse to buy a home appliance.

And the third, leave all those material things, all the huge amount of time spent on cooking, present searching, forget everything because on the dinner time not the presents and meals are important but the ability to enjoy those things you have, to have a good time. So if it those three requirements are fulfilled then it is possible to love Christmas, if not – I would rather enjoy those things which are true.

You don’t agree? What are your dreams of Christmas, what are the necessary attributes? Write a comment and state what you feel about this time, when every small town has a decorated Christmas tree and the main city streets are flashing with fancy lights and not letting us forget that buying things is the true spirit of the holiday.

Ketvirtadienį planavau tiktis su draugais, kurie ėjo mokytis, bet galiausiai nutariau likti namuose ir panikuoti dėl išvykimo bei pradėti krautis daiktus. Iš pradžių reikėjo atrinkti, kas iškart keliauja į šiukšliadėžę, po to – planuoti lagaminus, – 25 kg (aišku, tai yra per mažai). Taip pat reikėjo suorganizuoti vakarėlį mano išvykimo proga. Kambariokas sakė, prašė, kad neleisčiau garsiai muzikos, nes jam reiks į darbą, tai nutariau kviesti mažiau žmonių.

Kadangi gavau iš dėstytojo laišką, prašantį atvykti į universitetą ir užpildyti ataskaitą apie dalyką, tai turėjau pasirodyti, prie jo akių užpildyti šiek tiek geriau, negu būčiau linkęs. Tada jis parodė emeilą – „dovaną“: Pedro Almodovaro prodiuserės kontaktus interviu, kurį planavau imti dar spalio mėnesį. Na, padėkojau jam ir išėjau, nepasakęs, kad po trijų dienų išvykstu iš šalies, o prodiuserės kontaktus ta be problemų įmanoma rasti internete (dėstytojas – žurnalistikos daktaras, jo prašiau režisieriaus kontaktų). Bent tiek, kad pasakė, jog „geriausiam studentui – maksimalus įvertinimas“. Tai va, 10 už mano straipsnius anglų kalba (paskutiniais tuoj bus įkelti į blogą). Atidaviau bibliotekoje skolintas knygas ir atsisveikinau su universitetu ilgam (visam?). Patraukiau į prekybos miestelį, po kurį vaikščiojau iki viskas užsidarė siestai. Niekur neradau stiklinės lentynėlės šaldytuvui, kurią sudaužiau bevalydamas šaldytuvą, o gyvatės kambariokai paskundė šeimininkei. Tai ana man liepė arba nupirkti naują, arba išskaičiuosianti iš užstato. Kadangi niekur nieko neradau, tai tik pavaikščiojau po IKEA ir kitas ir grįžau.

Vakare buvau suplanavęs Erasmus atsisveikinimo vakarėlį savo univero studentams, visi labai džiaugėsi. Pavaikščiojęs mieste nuėjau į susitikimo tašką ir 15 min nieko nesulaukiau. Tai mano laiko tolerancijos riba ir nutariau eiti toliau po suvenyrų krautuvėles ir vėliau sugrįžęs radau vieną ispanę, kuri mane pasitiko ir nuėjom į barą, kuriame laukė dar trys panelės ir tik viena jų erasmusininkė. Ironiška. Na, bet trumpai pabuvę mudu išėjom tiktis su kitom panelėm, su kuriom man ir buvo svarbiausia susitikt. Pradėjome keturiese turą po barus-klubus, kur duoda nemokamai gėrimų, o juos išgėrę ir išeidavom. Tai būdavo labai juokinga, kai kas nors pasiūlo „pigų pasiūlymą“ – 6 eurai. „Ne“, atsakydavau, „mes tik nemokamai“. Tai pakeitėm 4 vietas ir paskutinėje jau pasilikome ilgiau. Visai smagi naktis, tada pasivaikščiojom iki stoties ir atsisveikinom. Laimei, nereikėjo laukti manojo autobuso.

Šeštadienis buvo poilsio diena, tik vakare patvarkiau kambarius ir nupirkau užkandžių vakarėliui. Nors ir buvo kviesti gana ankstyvam laikui, draugai labai vėlavo, tai tik Jorge pagamino ispanišką tortiliją, kurią suvalgėm su čypsais bei romo kokteliais. Tada visi sakėm tostus, tai nors jie visi ispanai, skambėjo ispanų, italų, prancūzų, anglų bei vokiečių kalbomis, o po to aš dar pridėjau lietuvišką ir rusišką. Padarėm fotosesiją ir išvykom į miestą klubintis, nes toks jau ispanų būdas, o be to buvo daug žmonių, kurie norėjo atsisveikinti, bet negalėjo atvykti, tai sutarėm, kad mieste susitiksim ir atsisveikinsim. Tai ten dar su kokiais 15 teko atsibučiuot. Tai naktis labai ilga buvo, o kai pradėjo ispanišką muziką groti, tai visai nusibodo. Klubui užsidarant išėjome ir mes. Su Jorge pradėjau bėgti į paskutinį autobusą, bet jau buvo per vėlu, o į kitą stotelę irgi nespėjom. Tai po minutės bėgimo 10 minučių buvau padusęs ir skaudėjo gerklę. Tada nuejom kitur ir paėmę autobusą nuvažiavom iki miško parko, pasėdėjom palei ežerą ir pakalbėjom apie gyvenimą, išsipasakojom. Tada su metro grįžau ir jau miegot tai tik 8 nuėjau.

Sekmadienį ilgai negalėjau miegot, tai vėliau ėmiausi tvarkymo ir planavimo. Vakare nepavyko su niekuo susitikti iš draugų, bet nuvykau į miestą ir pasivaikščiojau po parką su vakariene. Buvo toks tarsi atsisveikinimas su Madridu ir jo vietomis, bei aplankiau pirmą kartą gražiausio pastato vidų po stikliniu stogu. Tada ėjau miegoti su kirbančia mintimi: „Paskutinė naktis“.

Pirmadienį buvau suplanavęs paskutinius pasimatymus su draugais. Ryte sutvarkiau kambarius, ištraukiau visus daiktus iš pakampių ir ko neimsiu sudėjau ant stalo kambariokams, turėjau daug maisto ir, nors paskutinėm dienom valgiau padidintas porcijas, teko nemažai palikt. Kad jau gražus oras, pasivaikščiojau po centrą ir dar užėjau į parduotuves nupirkti lauktuvių – sesei kumpio (kurį vėliau ragaudama sakė, kad šlykštu, nes skonis kaip žalios mėsos, o mes su mama pasigardžiuodami valgėm) bei susivokiau, kad noriu suvenyrinio šaukštelio, kuriuos kolekcionuoju – čia užuomina. Tada susitikau su Esther, su kuria smagiai pasivaikščiojom ir atvirai pakalbėjom ir ji pasisakė, kaip jai gaila, kad aš išvykstu ir kad tapau vienu geriausių draugų, bei padovanojo paketėlį, kurį sakiau išpakuosiu tik grįžęs. Grįžęs namo greit viską susipakavau ir laukiau Jorgės, kuris turėjo man padėti nuvažiuoti į kitą Madrido galą, kur ketinau nakvoti. Atsisveikinau su kambarioke, kambarioko nebuvo – tai nesmagu. Vėluodami pajudėjome iš namų, su trimis metro linijomis galiausiai pasiekėm savo stotį, kur jau mūsų laukė Albertas. Kadangi buvo gan vėlu, pirma nuėjom vakarieniaut į Burger King, tada senegalietis padovanojo po apyrankę mums ir tada išteisė ranką pinigams „dar, dar“. Po liūdnų atsisveikinimų nuėjau pas draugus, pas kuriuos ir praleidau naktį, iki tol apkalbėdami senąją animaciją (vienas jų – lenkas) ir mano patirtis. Ratas apsisuko – jie buvo pirmieji žmonės, su kuriais susipažinau Madride ir apsistojau pirmosiomis dienomis.

Kitą rytą (hm, na, 4 val) kėliausi po 3,5 h miego. Spėjau išgerti kavos ir suvalgyti porą sumuštinių(visuomet atsiranda vietos maistui, ypač žinant, kad antraio tektų alkti arba pirkti ką nors brangiuose aeropuertose. Nors ir pasirinkau nakvoti pas šiuos draugus, teko eiti pėsčiomis 20 minučių iki stoties ir tada sėsti į autobusą. Antraip galėjau paskutiniu traukinių atvykti iš namų ir naktį praleisti oro uoste. Bet niekas negarantuotų, kad aš galėčiau užmigti ten… Tai planas pavyko gerai, lėktuvas pavažinėjo po teritoriją, tada jo sparnus apiplovė a la gaisrininkų mašina (antifryzu?) ir pakilom. Ties, sutikau Olivier, draugą iš univero, kuris gyvena Belgijoj, tai skridome tuo pačiu lėktuvu. Belgijoj buvo šalta, bet oro uoste normaliai. Eilinį kartą turėjau slėpti po rūbais kompiuterį, nors galiausiai paaiškėjo, kad niekas lagamino nesvers. Tai va, su trumpa pertraukėle buvau antrame lėktuve, kuris uždelsė ir atvykom į apšalusį Kauną, kur manęs jau laukė mama. Nuvažiavome automobiliu namo, o ten maisto, daiktų ir drabužių rodymo bei nuotraukų demonstravimo užteko kelioms dienoms, o paliktus draugus vis dar prisimenu ir dar bent kažkiek laiko susiskambinam videokonferencijomis.

Galiausiai atvykau ir į savo antruosius namus, Vilniuje. Čia kažkokia visai kita emocija, gal dėl to, kad namai Kaune iš tiesų tik aplankymo vieta. O šie jau tapo tikraisiais, tad vos atrakinus duris net širdis ėmė baladotis. Viskas nauja, neįprasta, nors kartu nepaleido ir deja vu jausmas, primindamas, kad jau esu čia buvęs. Gan greit įsipratau ir, kas svarbiausia, ėmiau mėgautis laisvu plotu, švara, Donato draugija. Tiesa, to džiugesio mažai, nes galva tiesiog plyšta nuo minčių apie kursinį darbą (noriu keisti temą), praktikos (taip ir nepradėjau, bet gal ir pradėsiu), darbo (ieškau, bet kol kas ir taip jis mane susiranda), bei ateities planų. Na, pirmiau reikia susitikti su draugais ir pasidžiaugti, kad jiems yra gerai J O man… kaip visada sakau – kažkaip bus, taip nebūna, kad niekaip nebūna.

Ačiū už dėmesį ir mano šiltų ir smagių nuotykių išklausymą bei išgyvenimą kartu.

Praėjęs įrašas pasibaigė Trimis Karaliais, o naujasis prasidedaDonatoatvykimu. Tiesa, tai turėjo įvykti keliomis dienomis anksčiau, tačiau dėl ligos atvyko paskutinėmis vizito dienomis, pasirgo namuose, ir po poros dienų išvyko atostogų į Kanarus. Laimei, ir pas mus vėliau buvo orai panašūs į Kanarus – dienomis nuo saulės atrodė tarsi būtų 20 laipsnių šilumos. Su Donatu pirmąkart gaminau šviežias ispaniškas midijas; tiesa, belgišku būdu. O vieną dieną ėjau pas kolegę iš Belgijos, kuri mūsų tarptautinių mainų paskaitai mane ir porą kitų žmonių vaišino belgišku šokoladu… Daug! O po to kalbėjome apie Ispanijos, Belgijos ir Lietuvos politinę, socialinę padėtį ir švietimą bei jaunimą. Daug keistų dalykų apie Lietuvą išgirdo kolegos

Kita prasidėjusi savaitė buvo paskutinė normali paskaitų savaitė ir jau per pirmą paskaitą reikėjo pristatyti žymų pasaulio fotografą, tai aš kartu su draugėmis belgėmis pristatėm Man Ray, tai visi trys su tokia šlubuojančia ispanų kalba, bet aš bent be akcento kalbu

Vieną dieną, anksti po paskaitų išvykau į parką, kurį jau minėjau – su daug didelių modernių skulptūrų, tvenkinių, alyvmedžių. Ten išmėginau nemokamą paslaugą – dviračių nuomą. Kadangi šiaip labai retai išvažiuoju dviračiu, tai buvo smagi patirtis, ypač tokiomis vietomis ir esant tokiam orui. Visgi, neperskaičiau nuomos reikalavimų, kuriuose, pasirodo, teigiama, kad kas valandą reikia atsižymėti, o aš to nepadariau, viršijau limitą 45 min ir man buvo pasakyta, kad metus šia paslauga naudotis negalėsiu. Bent tiek, kad tai jau kone vizito pabaiga.

Fotožurnalistikos paskaitai reikėjo prispausdinti daug nuotraukų – nuo standartinio iki A4 dydžio. Aš susizgribau paskutinę minutę, bet ir tai gan nebrangioj vietoj radau ir darymas man atsiėjo 17 eurų – kas labai supykdė, nes kitoms paskaitoms nereikėjo beveik nė cento išleisti, o be to, nei jas atiduoti dėstytojai, nes dėtis į viršsvorinį lagaminą nesinorėjo. Na, neatrodė maniškis portfolio geriausiai, bet aš ir neišmečiau 40 eurų tam (o juk ir neketinu tapti fotožurnalistu). Galiausiai, kai jau ėjau atsiimti nuotraukų, dėstytoja parodė pažymius – gana neblogi, ypač bendram kontekste, o vienas projektas netgi geriausiai įvertintas, o vidurkis 8. Žinant, kad per daug nesistengiau – visai neblogai.

Penktadienio vakarą aplankiau ir vieną didžiausių Europoje prekybos centrų „Xanadu“, esantį gerokai nuo Madrido, bet su keletu autobusų. Na, pastatas tikrai didelis, bet spėju didžiausią dalį užima slidinėjimo trasos (po stogu), tai visa kita dalis man nelabai skyrėsi nuo Vilniaus „Akropolio“. O šiaip ieškojau batų ir džinsų – neradau nė vienų netgi bent kiek gražių, jau nekalbant apie kainų priimtinumą. Nors išpardavimai gana dideli, tai kitą dieną mieste nusipirkau dvejas kelnes, ir tikrai – Lietuvoj už tokias kainas tikrai nerasčiau nieko panašaus.

Šeštadienį įvyko dar vienas socialinis mano organizacijos vakaras, kuriame kalbėjome apie literatūrą, centrine knyga buvo „Doriano Grėjaus portretas“. Aš apie šią knygą kadangi jau išmanau, tai net ispaniškai sugebėjau apibūdinti tiek siužetą, tiek formą, idėjas. Po to aplankiau porą draugų, kurie, laimėliai, gyvena pačiame centre, ir, pažiūrėję YouTube klipų, nuėjome su pakvietimais į klubą. Kitas rytas buvo sekmadienis, bet man vis tiek atrodė, kad popietė turi dirbti vienas prekybos miestelis. Be abejo, niekas nedirbo, tai tik sugaišau laiko važiuodamas ir žvalgydamasis. Laimei, nemiriau badu.

Paskaitos principe buvo uždaromojo pobūdžio – atsisveikinimai, pasiruošimai egzaminams. Tandemui (kultūriniams mainams) reikėjo parašyti dvi esė ispanų kalba apie patirtis ir veiklas, aš parašiau du trumpus word failus ir nepridėjau nei nuotraukų nei nieko. Na, labai tikiuosi išlaikyti, bet daugiau 6 tai jau visai ne.

O po to prasidėjo egzaminų laikotarpėlis – vieną dieną reikėjo pagal duotą aprašymą sukonstruoti internetinį reklaminį skydelį apie „Nike“, tai per daug knisaus ties estetika, o judėjimui laiko mažai beliko, bet manau, kad gerai/gražiai padariau. O kitą dieną turėjom patį sunkiausią – komercijos teisės – egzaminą. Dėstytoja dieną prieš išgyrė ir lankomumą, ir aktyvumą paskaitose, ir sakė, kad jau mažiausiai 7 iš manęs tikisi. Tai jaučiau spaudimą, bet maniau esąs pasiruošęs. Na, o klausimai tai buvo riešutėliai – aš būčiau linkęs ties dauguma ginčytis, bet reikėjo pasirinkti 1 iš 3. O po to gavom bylą, ir reikėjo ją išnagrinėti. Vėliau gavau atsakymą, kad už egzaminą tik 6,5 ir sudėjus išėjo 7,5.

Atėjo ir labai laukta diena – atvyko mama. Suradau bilietus, sesuo sumokėjo, o aš įsipareigojau apgyvendinti, rūpintis ir gidauti. Tokia buvo Kalėdinė ir mamos jubiliejinio gimtadienio dovana. Aišku, bilietai Ryanair, laukimas tarpiniame oro uoste 7 val, bet vis tiek – pirmasis skrydis gyvenime. Tai truputį užvėlavau, o po to ekranai nerodė, kur atskrido lėktuvas. Tai aš ėjau, neradau, galvoju reik klaust darbuotojų, bet tada atsivijo mama visa susinervijus – sakė laukė ir nežinojo nei kur eit, nei mokėjo ką sakyt. Tai per visą laiką išmoko „salida“, „hola“, „hasta luego“. Ir viskas

Bet aš jau buvau paruošęs kultūrinę/socialinę/pažintinę/gastronominę kelionę, tai tris dienas nuo ryto iki vakaro vaikščiojom po Madridą, aplankydami karalių rūmus, dvejus svarbiausiu muziejus, porą parkų, apžvalgos aikštelių, galerijų, daugybę gatvių, aikščių, rajonų ir pastatų, ir dar padarydami gausų shoppingą. Vaišinomės tradicine paella, supažindinau su churromis, horchata, nematytais vaisiais, Iberijos kumpiu, midijų daugiaryžių, belgiškomis midijomis… Nuvykome į universitetą, kur turėjau paskaitą, o po to dar ir minėtąjį egzaminą. Vieną dieną skyrėme mano miestelio apžiūrai – aplankėme jo centrą, kuriame pats niekad nebuvau Buvome tradiciniame bare, ragavom tapas namuose, žiūrėjom filmą ir pažinom vienas kitą žymiai daugiau nei per paskutinius kelerius metus. Iš tiesų, kaip keista atsidurti kitoje, neįprastoje situacijoje ir pamatyti, koks yra žmogus kitoj šviesoj. Manau, tai sustiprino mudviejų ryšį. Kitą dieną išvykom į oro uostą, vargais negalais sukišdami jos daiktus ir dar keletą manųjų – kad reiktų mažiau man vežti.

Tai tą sekmadienį dar aplankiau vieną muziejų, pavaikščiojau centre (tikrai, jau buvau jo persisotinęs) ir namuose naudojausi internetu po ilgesnės pertraukos. Kitą dieną jau susitikau su geriausiu ispanišku draugu, kuris staiga atgijo, sužinojęs, kad tai paskutinės mano dienos. Pavalgėm mieste ispaniškų sumuštinių – jų visur pilna, ir namuose žiūrėjom „Pusryčiai pas Tifani“. Kadangi išgėriau kavos, tai supratau, kad iki 3 net neverta eit gulti, tai užtat turėjau laiko parašyti tekstų paskutiniai likusiai paskaitai. Laimei, ten tiko ir internetiniai tekstai, tai copy paste pagelbėjo. Tikrai apie ispaniškas televizijas nedaug galėjau pasakyti. Kitom dienom turėjau tiek laisvo laiko, kad netgi save prablaškiau žaisdamas „The sims 3. Ambitions“ bei „Age of Empires 3“.

Paskutinės savaitės metu norėjosi susitikti su visais draugais ir atsisveikinti bei sustiprinti ryšį. Vieni iš tokių buvo draugo Sam šeima, pas kurią sutikau Kalėdas. Jie kvietė mane su mama, bet neturėjome daug laiko, o be to, mama nei angliškai, nei ispaniškai nesupranta. Tai atvykau pietums vienas, pagamino tradicinį skanų bulvinį patiekalą, obuolių pyragą, davė dar porą butelių gėrimų, apsilankėm prekybos centre, kuris yra suplanuotas kaip miestelio gatvė – visos parduotuvės skirtingų stilių atskiri pastatai. Per visus atsisveikinimus praleidau priešpaskutinį autobusą ir vos ne paskutinį – bet į tą jau bėgau.

Kitą rytą nežinojau, ar reik į paskaitą, ar ne, bet nutariau surizikuot ir nuvažiavau kiek vėluodamas. O ten pasitiko siurprizas – žmonės pristatinėjo skaidres su tais tekstais, kuriuos minėjau kad naktį dariau. Ir iškarto reikėjo man su kolega pristatinėt savo darbą. Jau buvau net pamiršęs, ką aš ten rašiau, jau nekalbant, kad nesugebėjau iš skaidrių ištraukt pagrindinės minties, dėl to viską skaičiau. Tai buvo pavyzdys, kaip nereikia pristatinėti atliktos užduoties   Na, bet kiti irgi ne ypatingai geriau, tai bent tiek. Dabar tik laukti šio ir kitų likusių dalykų įvertinimų. Tarptautinių reikalų skyriuje dirbanti moteris vis dar žino mano vardą ir pavardę, pasakė, kad nereikia jokių dokumentų duoti, o pats viską irgi tik paštu gausiu. Tai taip ir atsisveikinom.

(greitai laukime paskutinio dienoraščio įrašo)

Badas sužvarbusius paukščius vertė aukoti savo gyvybę dėl rasto laimikio, kai Jų kojos juos spardė ir mindė, o burzgiančiais motorais varomos mašinos traiškė jų gležnus kūnelius, kuriuos kitąryt valys niurzgantis gatvių šlavėjas, gerai įpylęs odekolono, nes kas tokią dieną, tokį rytą ims į rankas įrankį ir dirbs, palydimas smaugiančių žvilgsnių iš tų paklaikusių darboholikų akių, nuolat bežiopsančių į mirguliuojantį kompiuterio ekraną, ir išsausėjančios be lašo drėgmės taip dar labiau padidindamos naujai besikuriančių dykumų plotus.

O mano dykumoj nebus žmonių, ir nebus miražų ir smėlio. Ir dangus bus apsiniaukęs, bet tik tam, kad paslėptų saulę nuo manęs ir vėjas gairintų veidą ir padėtų pamiršti, kad kažkada buvo kitaip, kad mėčiau sniego gniūžtes į nėščiąsias, savo skvernais besidangstančias nuo baltosios mirties, grasinančios jų įsčias paversti kukliomis nakties tarnaitėmis, beginklėmis rankomis pučiančiomis šiaurės vėją į mūsų laukus, kur kruopos beauga tik ten, kur dar nestovi dangoraižiai ir pro jų balkonus kavą geriančios studentės prisidengia veidus, kad aromato neišblaškytų kylanti audra, o akyse šmėstelintys pavojai jaunas jų sielas priverčia aikčioti ir mokytis olandų kalbos, kad prireikus raudonųjų žibintų kvartalas būtų nuolatos pasiekiamas su pirmąja pavasario aušra, – taip, kaip laidais tekanti elektra pasiekia tavo namus, kuriuose šildaisi nuo lauke tvyrančios nemigos, pakirtusios stipriausią kvartalo gluosnį ir dabar pasiskinančiai kelią į tavo dienos sapnus, nes jau ir pats nebesupranti ar matai mane ar tai tik vyzdžiai patapo veidrodžiais, atspindinčiais tavo prisiminimus – juk jų tiek daug ir pats nežinai, ar griuvusios sienos ar holokaustai pradangino tavo šeimą kartu ir viltį patapt įžymiu, tokiu, kuriuo žavėtumeis praeityje, pamiršęs, kad tai tu stovėjai olimpe ir gėrėjaisi nuo bokštų sviedžiamais masinio naikinimo ginklais, horizontuose naikinančiais mases ir molius, iš kurių vėliau lipdėm golemus ir puodus, o puoduose išraižėme savo vardus, aš tavo, o tu – nepamenu kieno, nes tada dar nemokėjai rašyti ir paukščio sparnais parodei į saulę, kuri dar buvo tokia kaitri ir jos būdas buvo ne toks, kaip dabar, nors ką aš šneku, mano dykumoj jau šimtmečius nėra saulės ir nebepamenu, kokia ji buvo anuomet.

The year has finally ended and to remember my wisdom which in future hopefully will be transfered into books i am posting my FB statuses of September-December.

Aš jau čia. Saugiai ir laimingai. Šalta. Bet pavalgęs. Gal turėsiu ir nuosavą stogą greitu metu, kai baigsis gerų žmonių sąrašas.

Lenkai geriau žino, kad Vilnius yra neteisingai prarasta Lenkijos dalis.

3 kg didelių persikų – 1 euras, 2 kg žalių vynuogių – 0,99 euro ir panašios kainos. jamam šitą miestą! Neapsisprendžiu, ar gyvent pas rumunus (turbūt nelegalius).

You can reach me now: +34633673792

Po keturių intensyvių paieškos dienų pagaliau leidau sau apžiūrėti miesto centrą, o po to – grįžti Namo.

Ką žinau tokį pigų stalo vyną pirkt ir po to dar vienam gert

have registered on Tuenti: now I am a real Spaniard!

Pagal Jurgį ir kepurė!

Wow, bibliografinio aprašo paskaita ispanų kalba. Paturbintas komfakas! Dalyko (žurnalistikos teorija ir istorija) atsisakyta

botellon, botellon, everybody wants to do botellon.

Could anyone in Madrid lend me a SD card?

i am sorry, Belgravia, but I found Salamanca more bonita.

Wow, šiandien sekasi: netyčia aptikau S. Dali, G. Lorcos bei F. Fellini ekspozicijas, labai įdomu!

Just had a phone call: „Bonjour [...]. Habitez-vous à Malaga? No? Désolé, au revoir.“ When I said that I „Je ne parle pas français“ she started speaking a little slower

City tour by bus: you can see much more and for much less. That’s what I’ve been doing today. Šiandien važinėjausi Madrido autobusais – kai turi nuolatinį, tai pasidaryti pramogą ne taip ir sudėtinga

Ką tik virtualioj sistemoj beveik apšaukiau dėstytoją. Parašė piktą žinutę studentams, kodėl mes į jo paskaitas neinam. Mat jis atėjo 10:44 ir nieko nerado! Paskaitų pradžia 8:30 (iki 12:30)

Truputį pasipuoši ir jau Madrido verslininkai tave nužiūrinėja…

Sekmadienio vakaras – bendravimo su neužmirštais draugais metas turbūt ir paliksiu nuolatinį „meeting time“

How would you call this evening? I would call it A Desperate Housewives s07e01 and fruit party!

„Man neįtikėtina, kaip jūs galėtumėte nesiklausyti knygos istorijos! Juk tai taip įdomu!“ (A. Braziūnienė)

Negaliu patikėti, kokioj svarbioj vietoj praleidau popietę. Čia susipažino ir susidraugavo Dali, Lorca, Bunuelis; gyveno Ravelis, Einšteinas, Kiuri, Keinsas, Ortega y Gasetas ir daug kitų Ispanijos protų ir talentų.

installed Facebook for Windows Phone

Prabudau su 35,9° C, bet universitete gavau nemokamai karšto vandens arbatai – nėra to blogo…

Ok, from now on Wednesdays are Palaces visiting days.

Official: we have ran out of gas so no hot water(=no shower) and no cooking (tea/coffee also).

People, how can one leave a country where you can buy local pomegranates for 0,89 € a kilo and two kilos of tangerines cost also 0,89 €. If I don’t get tired of fresh fruits here I am not leaving!

Going to sleep at 21:00 twice a week – that’s the secret of my beauty.

WAAAAAAAAPPOOOOOSSSSSSSSSSSSSSSSSSSSS ))))))))))))))))))

Out to the Gran Via and Retiro to take some lots of pictures. If you want to join, just text me.

After such a weekend all you can say is I LOVE YOU MADRID

Has finally finished reading „Mrs. Dalloway“ (in Original): oh what a great book it was.

I want some sugar in bowl (please).

I am so happy for those who are happy!

Šiandien lietingasis Madridas pasipuošė komunistinėmis vėliavomis

Gal kas turit kokį normalesnį obuolys.lt kontaktą? Nelabai sekasi surasti ką nors daugiau, nei reklaminį emeilą…

is so happy he made himself such a nice spinatch soup under low conditions

It´s 20+ outside and we still have heating on. That´s how people love the warmth.

Darbo skelbimas. REIKALAVIMAI: Moka dirbti kompiuteriu Darbo kompiuteriu įgūdžiai Išsilavinimas – Aukštasis universitetinis Darbo patirtis nuo 0 metų Kalbos – Lietuvių kalba, Anglų kalba

Aš nežinau, ar čia yra Kanye West, 30 seconds to Mars, Katy Perry fanų, bet aš buvau jų visų koncerte – pavydėkit.

„Marius changed their Profile picture.“ FB probably thinks that if a name ends with „s“ it’s plural

Tinginys: vieno pyrago sekmes istorija.

Kas turite, prašau pasidalinti Smilgevičiūtės ir Skylės albumu (-ais)

I am MAD as hell. Reachable through FB, Skype

Savo finansus tvarkau tobulai. Plius, Medijų tyrimų egzaminą išlaikiau ryškiai geriausiai. Kartais galima girti ne tik kitus, bet ir save :p

Haha, my old phone number is available again. Call me/text me anytime: +34633673792

What is happening?? FB comments are disappearing, WikiLeaks is impossible to reach (continue about what is happening for you)

Has just watched „Spanish movie“. Might be interesting for those who have seen „The others“, „The orphanage“, „Comeback“, „The Pan’s labyrinth“, „Open your eyes“… Though, rated it ’5′.

Ok, so it is 14 degrees outside, it’s National day of Constitution (public holiday), but I still don’t enjoy it. Maybe if the sun comes out and I finish my studying I will feel more like dancing.

is going to listen his favorite Christmas album for the first time this season. Let the Christmas time begin

Thank you, Veesh Sharma , Keith Paterson , Roger Casado , Jorge Rodrigo , Donatas Kuras, for making these past six months – the most intense in my life – pleasant (at least to some degree) and helping to go through some tough times.

Wanna cheer me up? / Nori mane pradžiuginti? Find my address on my profile / Rask mano adresą mano anketoje. Merry Crisma

You know sad songs are the best songs You don’t have to wonder how it’s gonna end.

Who would like to go to El Escorial tomorrow?

Haha, Madrid is so capable of surprising me everytime I go to explore it +some pictures later

2 hours of traditional live flamenco music… and the living is easy.

O šiaip tai supratau, kad gyva muzika yra varguolių užsiėmimas – tų, kurie neišgali CD nusipirkt.

Atvirutes, paketeliai, dovanos plaukia Aciu jums uz Kaledu praskaidrinima – jauciuosi gerokai arciau jusu! I love Christmas mail :]

Today I feel like the only one in the uni. Dvi paskaitos, ir abejose esu vienintelis studentas. I like this private teaching

All my friends who are staying in Madrid for this holiday period (26-09) please like this post

Has just read all the cards wishing the best, thank you my friends!

Had a very Spanish – English Chistmas this year. Nothing more to ask!

Federico Fellini „La citta delle donne“ (City of women): „Alice in wonderland“ meets Kafka’s „Process“. Interesting mixture.

is opening Kinder Surprise for the first time in ten years. The excitement is nevertheles as big as it used to be =)

The best NEW movies I’ve watched this year: „Broken embraces“ (Abrazos rotos), „Inception“ (mark: 9), „A single man“, „Nine“, „A serious man“, „Mother and child“, „The secret in their eyes“ (mark: 8). No „10″ though.

My top 9 artists of 2010: Beyoncé Glee Regina Spektor Alicia Keys Alina Orlova Antony And The Johnsons Jazmine Sullivan Florence and the Machine Robyn

Paskaitos

Laikas greit bėga, kartu su juo atbėgo šventinis laikotarpis. Paskutinės dienos prieš šventes čia, kaip ir Lietuvoje, studentams nėra laisvos, tik mes turime paskaitas, ne egzaminus. Gruodžio 22 d., trečiadienį, nuėjau į paskaitas, kaip ir priklauso. Pirmojoje paskaitoje dalyvavau vienintelis - nors prancūzai žegnojosi, kad taip pat dalyvaus, bet galiausiai išvyko namo, o aš jau seniai buvau nusprendęs nevykti namo – keliauti, tačiau ir to padaryti nepavyko. Nėra to blogo, ko negalima pabandyti padaryti geru – dėstytojas man parodė video su savo namuose įrengtomis Beatliejaus ėdžiomis (nežinau, kaip tatai vadinas, bet Ispanijoje yra didžiulė mada prisipirkti keramikinių figūrėlių ir prisistatyti ne tik kūdikėlį ėdžiose su tėvais bei trim karaliais, bet dar ir pirkliais, kepėjais, gatvės artistais, o artimoj ateity, manau, ims dėti ir visokias ledi Gagas. Žodžiu, kaip kokie lego ar kinderiai), o taip pat pristatė programą, kurios pagalba TNS matuoja TV reitingus, auditorijas ir panašiai. Įdomu, ar Lietuvoje naudojama ši programa (Info+)?

Antrojoje paskaitoje taip pat žadėjo pasirodyti grupiokė, tačiau ir vėlei buvau vienas, tad su dėstytoja apšnekėjom studentus, šventes, o taip pat ir dariau naudingą lentelę, kurioje palyginau patentų, prekinių ženklų ir kitų registruojamų objektų panašumus ir skirtumus. Viskas sukasi ratu – vakare parašiau paskutinį dienoraščio įrašą.

Dėstytojui prigrasiau, kad jau paskutinę prieššventinę dieną tikrai neisiu, nors ir lieku Madride. Abejo, būčiau vienintelis paskaitoje. Vietoje to susitikau su draugu, su kurio šeima ir turėjau švęsti Kalėdas. Bet anie pirma norėjo susipažinti su manim ir pažiūrėti, ar aš nesugadinsiu kaip koks Grinčas  šventės. Tai žinoma, kad aš jiems patikau (mamai ypač dėl to, kad mėgstu arbatą), o tada važiavau į miestą, kur pajamiau kalėdinį autobusą: tokį bestogį, iš kurio viršaus galėjau foktinti ir filmuoti (skelbta anksčiau), o ir maršrutas buvo specialiai po dekoruotas gatves. Vakaras užsibaigė karštu šokoladu su riešutais. M..

Kūčios ir Kalėdos

Kūčių rytą kūriau sau kūčinę nuotaiką – klausiau kalėdinių dainų, rašiau paskutinių atvirukų tekstus ir planavau vakarą. To pasėkoje reikėjo nuvažiuoti į centrą bei nupirkti keletą atviručių ir gluhweino. Pastorojo, aišku, ispanai nepažįsta, tad nieko neradau. Žinoma, nesu spirtas, tad susižiūrėjau, kad galima pasigaminti karšto raudonojo vyno. Vyno, aišku, yra daug, radau ir apelsiną. Bet su kitais ingredientais buvo sunkiau. Šiaip ne taip išspaudžiau cinamono lazdelę ir viskas. Vyliausi, kad šeima turės kokių nors kalėdiškų prieskonių. Toks buvo mano indėlis Kalėdų stalui, kartu su gabalu tinginio. Galiausiai nuvykau į svečius, kur dar slapta užrašiau atvirutę.

Kadangi mama yra anglė, o tėtis ispanas, tai ir šventimas buvo toks maišytas, nors kūčios buvopaskirtos Ispanijai (kadangi tai svarbiausioji diena jiems). Bet stalas niekuo nepriminė lietuvio akiai įprasto – įdaryta kiaulės koja, įdaryta vištieną, gabalėliai ispaniško kumpio, lašišos, mėsos pyrago bei svarbiausiųjų – tradicinių – langustinų (tokių didelių krevečių). Užsigėrimui, aišku, ispaniškas vynas. Nepasakyčiau, kad privalgiau tiek, kiek kad Lietuvoj, bet buvo skanu ir įdomu. Nešildomuose namuose bent lovoj buvo šilta – elektrinė antklodė, o rytas, ir kartu dovanos, nebuvo labai laukiamas. Aš tikrai nusistebėjau, kad už durų radau ir pėdkelnę su smulkmenėlėm bei savo vardu. Po pusryčių nuėjęs į saloną radau dovanas, sukrautas šeimos narių per naktį. Tai aš ne tik išsižiojau, bet ir nustebau. Na tiek dovanų nesu matęs, o kaip jūs? Įdomu, kad svyruoja ir dovanų vertė, ir dydis – nuo kojinių, alyvuogių maišelio iki elektroninių nuotraukų rėmelių ir lagaminų. Na, man buvo labai smagu matyti visų džiugias reakcijas, įsidarbinau fotografu; tačiau neleido visą laiką fotkinti pasirodančios dovanos – gavau ir drabužių, ir sausainių, ir , svarbiausia, Beyonce koncertinį CD/DVD.

Visos popietės metu (užtrukome valandą) grojo kalėdinė muziką, krosnyje plekšėjo ugnis, užkandžiavome tradiciniais saldumynais bei Bailey’s. Tokios kalėdinės dvasios turbūt nesu sukūręs per visą gyvenimą. Mano planas po Kalėdinių pusryčių/pietų žlugo, kadangi prie stalo teatsisėdome po 19 val., tai visi alkani laukėm maisto. Ir vėlgi man labai netipiška. Įpratęs prie 20 skirtingų patiekalų – mišrainių, mėsyčių, kepsnių, pyragų, vaisių etc., čia sulaukiau vištienos kulšelės ir 5 skirtingų garnyrų. Tai ir buvo kalėdų pietūs. Jau nerimavau, kad ne tik neprisikimšau, bet net nepasisotinau, bet pabaigoje atnešė anglišką razinų pyragą su kremu, tai bent jau tas užpildė skrandį. Galiausiai labai smagu buvo kalbėti apie skirtingų šalių tradicijas, ragauti naujų vynų, ragauti mano karšto vyno, kuris buvo nerealiai skanus, kaip ir nerealiai skanus tinginys praėjusį vakarą. Tada pamačiau, kad ir vėl negalėsiu grįžt namo – teko nakvoti.

Trečiają dieną, anglų vadinamą „boxing day“ (dėžučių diena, esą senovėje turtuoliai dovanodavo vargšams dovanėlių), su draugu ir mama išvykome traukinuku į kalnus – jų tradicija. Kalnuose buvo daug sniego, slidinėjimo trasų, daug šalčio ir mėtymosi sniegu. Visgi čia, Madride, tikrai man trūksta sniego. Vakare man dar bandė įsiūlyti likti namuose, bet jau padėkojau ir skubėjau namie pasidžiaugti dovanom ir pasiilsėti.

Naujieji

Tarpušventis buvo totalus nieko neveikimas, išskyrus tai, kad radau naujos muzikos ir galiausiai baigiau tvarkytis senąją, žiūrėjau Fellinio filmus bei žaidžiau su Feisbuku. O šiaip gulėjau daug lovoj ir bandžiau sveikti po šventinio peršalimo. Naujųjų vakarėlio vietą palikau paskutinei minutei, kadangi žinojau, jog dar eis siūlymai, kaip kad buvo per kalėdas – ir tai labai smagu.

Galiausiai nuvykau pas vietinį draugą, kuris nusivedė į savo draugų namus ir ten su šiokia tokia kompanija išmėginau įvairių gėrimų, maistų, sudariau labai patikusį muzikos grojaraštį. Atėjus 12 nėjom iš namų, nes centrinė aikštė būna grūsta pergrūsta, tai paskutines sekundes skaičiavome su gyvu televizijos reportažu ir paskutines 12 sekundžių valgėme po vynuogę (nemaniau, kad įmanoma, bet išties gan lengva). Nakties viduryje jau buvau pakviestas pasibūti su kitų vietinių draugų kompanija, tad pasišokinėdamas nuvykau, o ten didelė vakaronė jau vyksta, žodžiu smagu, su draugais. Paryčiai ėjome ieškoti tradicinių ispaniškų žagarėlių, kuriuos naujų metų rytą esą būtiną valgyti su šokoladu. Jų būta nepigių, tai aš susilaikiau (dieta), o galiausiai dar ir savo vyną namo parsinešiau – išėjo, kad viskas nemokamai. Bet ne namo ėjau, o pas kitą draugą, kuris vienas liūdnai sutiko šventę, tai mes dar kartu pažiūrėjom porą filmų, papietavom ir tik tada namuose griuvau į lovą. Taip netrumpai truko mano nauji, bet tikrai buvo verta, nors kartą.

Trys karaliai

Skylės galvoje sukuria juodąsias skyles, kurios suvalgo atmintį, tad vargais negalais prisiminiau, ką veikiau po to. Vis dėlto, nutariau sugrįžti pas šeimą ir pavaišinti, atsidėkodamas, savo firminiu patiekalu – lazanija. Visi šeimos nariai labai įdėmiai stebėjo procesą, viskuo domėjosi, o galiausiai sušveitė maistą per kelias minutes. Na, dar nebuvau matęs taip besidžiaugiančių ir taip mokančių parodyti susižavėjimą žmonių. Pylėsi komplimentai, pasigardžiavimai, o po vakarienės tėtė iš rūsio atnešė tris butelius vyno – „kad šeimą pavaišinčiau“. Dėl vėlaus laiko vėl likau nakvoti, o kitą dieną man mama dalino kulinarinius patiekalus ir, užsimojusi ką nors pagaminti, įkalbinėjo likti dar dienai, bet atsisakiau.

Kitai dienai buvau užkvietęs universiteto draugų važiuoti į El Escorial – labai gražų vienuolyną, karalių rezidenciją. Daug kas gal buvo išvykę, kiti gal užsiėmę, tai tik keli paspaudė dalyvausią. Nuvykęs į stotį, į sutartą vietą, pralaukiau 15 min. ir niekas nei pasirodė, nei parašė. Na ką, užpykau, bet niekam nieko nesakiau. Va taip žmonės parodo, kokie yra draugai ir ką reiškia žodžio laikymasis. Užtat vakare ir vėl susitikau su tuo draugu, nes mieste vyko trijų karalių eisena, ir nutarėm žiūrėti kartu. Kadangi atėjome prieš pat pradžią, žmonių jau buvo šimtai tūkstančių, didžiulės gatvės abejose pusėse stovėjo žmonių po kelis metrus, ir taip ne vieną kilometrą. Mes atsistojome tolokai nuo gatvės ir dėl to negavom nė vieno saldainio, mažai kas dametė. Bet bent pažiūrėjau procesijų su vaikiškais personažais.

Tai vat toks tas švenčių periodas – intensyvus, originalus ir labai įdomus. Dėl to ir verta buvo likti Ispanijoje :]

Kaip tinklaraščiui tvirtino premjeras Andrius Kubilius, naujoji programa turėtų lengvai pritraukti  naujų užsienio investicijų, sukurti naujų darbo vietų ir taip, papildžius nacionalinį biudžetą, išvesti Lietuvą iš krizės. „Pats metas pralenkti tuos estus“, – energingai tikino vyriausybės galva.

Nuo kitų metų visuose oficialiuose dokumentuose, valstybės pranešimuose, tarptautinėse ataskaitose bus rašomi žymiai pozityvesni rodikliai. Pavyzdžiui, nedarbo rodikliai bus „pjaunami“ perpus – nuo dabar esančių 16 procentų beliks 8, bus mažinamas deklaruojamas biudžeto deficitas, o ekonomikos augimas pakils keleriopai, interneto svetainėse bus pateikiami mažesni nei iš tiesų mokesčių dydžiai. Esą sunkiau bus nuslėpti tikrąją valstybės skolą ir skolinimosi reitingą, bet specialistai jau pluša ir prie to. Kaip teigia vyriausybės atstovai, nuo šiol keičiama strategija – viskas daroma tam, kad būtų kuriamas patrauklus Lietuvos, kaip stiprios ir augančios ekonomikos įvaizdis. Taip tikimasi suvilioti stambiąsias užsienio kompanijas.

Naujasis planas jau spėjo sulaukti specialistų kritikos, tačiau valdžios pareigūnai mano, kad kitos išeities nėra. „Šiais sunkiais laikais mes pralaimime konkurencinę kovą netgi kaimyninėms šalims. Netoleruotina, kad biednesni latviai sulaukia daugiau užsienio investicijų, turistų, iškrauna daugiau krovinių.“ – teigia A. Kubilius. „Jeigu reikės – apmokysim visus šalies specialistus meluoti tiesiai į akis ir neraudonuoti, sąžiningai klastoti dokumentus. Jei mumis tiki šalies piliečiai, tai įtikinsim ir užsieniečius“.